Fotografijos (o gal ne tik jos) mokymo (r)evoliucija

Skaitmeninės technologijos ir socialinė žiniasklaida sukėlė revoliuciją žinių perdavime – dabar jaunimas moko senus, o mokymasis fotografijomis atspindi šiuos visuomenės pokyčius.

Jei prieš dvidešimt metų man būtumėte pasakę, kad šiuo metu vyksta precendento neturintis visuomenės vaidmenų pasikeitimas, tikriausiai būčiau pasijuokęs jums į akis. Juk rodos nieko tokio neįvyko. Bet ženklai buvo jau tuomet, tik niekas jų nematė. Jau tuomet man teko mokyti tėvus dirbti su kompiuteriais, paskui su išmaniaisiais telefonais, socialiniais tinklais, su Viber bendravimui su mano broliu, kuris jau 13 metų gyvena Norvegijoje.

Mano laikais – taip, jau galiu vartoti šią nuvalkiotą frazę – mokytis fotografijos reiškė nesuskaičiuojamas valandas vaikščioti į biblioteką, bandyti ir mokytis iš klaidų, sėdėti tamsiuose kambariuose su didintuvais ir chemikalais, džiovinti nuotraukas su blizginimo aparatais ir garsiai keiktis, jei jos prilipo prie paviršiaus (supras tik tie, kas tai išgyveno). Tai buvo amžius, kai patirtis ir išmintis buvo gerbiama, o paauglys, mokantis suaugusįjį diafragmos ir išlaikymo niuansų, būtų atrodęs taip pat absurdiškai, kaip žuvis, mokanti paukštį skraidyti.

Bet štai laikai pasikeitė. Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ir socialinei žiniasklaidai, pirmą kartą žmonijos istorijoje pasikeitė žinių perdavimo paradigma. Dabar žinių ir įgūdžių keliavimas padarė reversą, žinios keliauja nuo jaunimo link senjorų. To niekad nebuvo. Tradicinis fotografijos tamsusis kambarys tapo reliktu, kurį mielai prisimename, bet kuriuo naudojamės taip pat dažnai kaip rašomąja mašinėle.

Vietoje jo atsirado “Instagram” filtrai, “TikTok” pamokėlės ir FaceApp tipo nuotraukų redagavimo programėlės, kurios paprastas išmaniojo telefono nuotraukas paverčia galerijos vertais kūriniais – bent jau taip galvojama. Tarsi kiekvienas Jonas, Birutė ar Petras, turintys išmanųjį telefoną, yra pradedantis Anzelas Adamsas.

Būtent šie skaitmeniniai “nuomonių formuotojai” veda mus, senbuvius, į drąsų, naują skaitmeninės fotografijos pasaulį. Šią revoliuciją veda jaunimas, kuris savo išmaniuosius telefonus laiko lyg riterio kalavijus, rašydamas tviteryje ir instagrame apie kiekvieną kelionės žingsnį ar rodydamas tortellini patiekalo išvaizdą Žydrosios pakrantės restorane.

Šiame amžiuje fotografijos mokymas yra mozaikos veidrodis, atspindintis platesnius visuomenės pokyčius, ir turiu pasakyti, kad ne visada palankioje šviesoje. Vietoj gerbiamo fotografijos guru turime 20-metį YouTuberį, aiškinantį trečdalių taisyklę.

Tradicinius fotografijos principus, kruopščiai tobulintus šimtmečiais, keičia kompiuterinė fotografija ir dirbtinio intelekto algoritmai. Šių skaitmeninių platformų atsiradimas ne tik demokratizavo fotografiją, bet ir sukėlė prieštaringų patarimų ir vadovėlių kakofoniją, dėl kurios daugelis pradedančiųjų fotografų lyg elniai tamsoje sukioja galvas ir mąsto kur link judėti. Tradicinis mokymas turėjo aiškią ir šimtmečiais suformuotą struktūrą kuri turėjo savo raciją, bet dabar jis yra griaunamas.

Ir vis dėlto šis drąsus naujas pasaulis turi tam tikro anarchiško žavesio. Dėl fotoaparatų ir išmaniųjų telefonų paplitimo ir nuotraukų dalijimosi platformų sprogimo fotografija tapo prieinamesnė nei bet kada anksčiau. Ypač moterims, kurios dabar sudaro apie 80-90 procentų mano mokinių. Dabar kiekvieną akimirką, kiekvieną mūsų gyvenimo kampelį galima užfiksuoti, kuruoti ir dalytis su pasauliu.

Informacija dabar sklinda laisvai, ji yra nevaržoma tradicinių hierarchinių barjerų. Kartais atrodo, kad turinys plūsta iš visų pasaulio kampelių, todėl užduotis atsijoti grūdus nuo pelų tampa sudėtinga. Dezinformacija pateikiama kaip faktas, o tai sukelia chaosą ir sumaištį. Naujo pasaulio iššūkis yra sugebėjimas persijoti šią informacijos jūrą ir atrasti joje tikrus perlus. Anksčiau šį darbą už mus atlikdavo parodų kuratoriai, leidinių redaktoriai, dabar esame priversti tai daryti patys. Mokėjimas rasti saldainius šūdo krūvoje tapo gyvybiškai svarbus.

Šiame drąsiame ir naujame pasaulyje dingsta autoriteto kaip patirties sergėtojo ir žinių šaltinio svarba, jis tampa išsibarstęs kaip skaitmeninio vaizdo pikseliai. Tačiau šioje iš pažiūros chaotiškoje situacijoje yra daug galimybių.

Sveiki atvykę į mokyklą 2.0, kurioje mokymo programą lemia internetiniai kursai, kolegų patarimai ir dirbtinis intelektas. Joje kaip ir laukinių vakarų Amerikoje kol kas nesusiformavo taisyklės tinkančios greitai kintančiam pasauliui, bet jos būtinai atsiras.

Žinių perdavimo pokytis yra ne tiek sutrikdymas, kiek perskirstymas, suteikiantis jauniems žmonėms galimybę mokyti savo bendraamžius ir vyresniuosius kaip naudoti naujausią programinę įrangą, redagavimo programas ar sisteminius aparatus. Tai eros, kurioje mokymasis yra nuolatinis keitimasis, peržengiantis amžiaus ir patirties ribas, pradžia.

Mano patarimas jaunimui: nenustokite tyrinėti ir nesustokite mokytis jus vedate pasaulį į priekį, bet kartu nepamirškite senus autoritetus, jų tiesos yra įrašytos kartų kraujo rašalais. O seniesiems tokiems kaip aš, prisimenantiems analoginę fotografiją ir bibliotekas – atminkite, kad niekada nevėlu mokytis, ypač iš jaunų. Juk nuolatinių pokyčių akivaizdoje geriausiai šaudo tie, kurie sugeba prisitaikyti. Tik nepamirškite pakrauti savo telefoną.