Priimti netobulumą

 Skrolinu instagram, viskas tobula, žiūriu naujausius filmus ir matau tobulą vaizdą ir tobulą apšvietimą, atidarau facebook ir spėkite, visi stengiasi atrodyti tobulai.  Bet vis dažniau pastebiu ir kitą tendenciją…  

Kai tobulumo siekis atrodo apėmęs beveik visus mūsų gyvenimo aspektus, vis daugiau jaunų žmonių nusigręžia nuo naujausių ir pažangiausių technologijų, o vietoj to renkasi senas skaitmenines muilines ar netgi juostinius aparatus. Muzikoje tai pasireiškia vinilo populiarumu. Tikriausiai daugelyje gyvenimo sričių rasime kažką panašaus. Kompiuterinių žaidimų fanai vis dažniau įjungia senus ar netobulos grafikos žaidimus. 

Manau šis susidomėjimas tuo, ką daugelis laikytų pasenusia technologija, nėra žingsnis atgal ar nostalgija, bet drąsus pareiškimas prieš visur vyraujantį idealo siekį. Noras pateikti save tobulai turi daug psichologinių priežasčių, bet šiandienos straipsnis ne apie tai. Jis apie kai, kad grožis dažnai slypi netobulume o nuotraukų grūdėtume, objektuose prieš modelius ar seno objektyvo iškraipymuose. Vakar rašant scenarijų pamokai apie nuotraukų atranką pagalvojau, kad fotografai pastoviai siekia idealaus vaizdo. Tik štai bėda, tobulo kadro medžioklė, su nepriekaištinga kompozicija, apšvietimu ir vėlesniu apdorojimu, dažnai užgožia autentiškumą. Todėl šiame straipsnyje siūlau pakalbėti apie “šiukšles” kadre, atgaivinantį požiūrį fotografams,priminti kaip atkurti ryšį su natūralumu. 

Daugelis fotografų nesistengia pasakoti istorijas ir fotografuoja ką mato. Bet fotografija – tai ne vien tai, ką matome; tai, kaip mes jaučiame ir dar svarbiau, ką jaučia mūsų žiūrovai. Manau ir judėjimas link “trūkumų” akceptavimo naudojant senas technologijas yra liudijimas autentiškumo troškimui, realių ir nesukurtų patirčių poreikiui. Fotografijoje tai reiškia filosofiją, kai maksimalios pastangos dedamos ne į tobulą vaizdą ar stilių, bet į patį fotografavimo procesą, į pojūčius, sutelkiant dėmesį į akimirkos esmę, o ne siekiant pasiekti dirbtinį idealą po apdorojimo.  

Paimkime objektyvus, visi šiuolaikiniai, net patys pigiausi yra praktiškai idealūs, o tai reiškia – vienodi. Nei vienas iš esamų didelių gamintojų nedrįsta gaminti objektyvų su trūkumais ir iškraipymais. O dvasia gyvena būtent ten. Naudojant senus ar neįprastus objektyvus, o sisteminiai fotoaparatai su atitinkamais perėjimais lengvai leidžia tai padaryti, atnešate unikalias charakteristikas ir netobulumus į kadrą. Šiuolaikiniai objektyvai to nemoka, jie yra sukurti siekiant klinikinės švaros. 

Pabandykite. Tokios praktikos skatina fotografus eksperimentuoti su savo amatu, rasti grožį tuose iškraipymuose ir pasakoti istorijas, kurios yra įdomios ne todėl, kad yra nepriekaištingos, bet todėl, kad yra tikros. Įtraukiant į kadrą netikėtus objektus, fotografuojant pro stiklą, audinį ar lapus, naudojant kito modelio petį  ar leidžiant sujudėjimui  transformuoti paprastą fotografiją į pasakojimą, kviečiate žiūrovą susimąstyti, pažvelgti giliau.  

Fotografuojate besišypsančius žmonės? O kur visas kitas emocijų spektras, ignoruojamas? Ar bandėte savęs paklausti kodėl? Jau girdžiu jūsų atsakymą, klientas taip nori, klientas tai perka. Bullshit! Išprusęs ir daugiau mokėti pasiruošęs klientas nori visai ko kito. Kur netradicinės emocijos, pozos, “verkiantis” makiažas ar net sutepti drabužiai, kurie paprastai nebūtų laikomi “fotogeniškais”, kur jūsų atvirumas menui ir eksperimentui? Skaitant jūsų asmeninius puslapius kas antras rašote, kad fotografuojate gyvas akimirkas ir emocijas. Tik rezultate to nesimato!  

Tobulumas yra iliuzija, tikrasis gyvenimas yra netvarkingas, nepervaidintas, neturi standartinių pozų, jis yra pilnas spontaniškumo ir trūkumų. Fotografijos, atspindinčios šią realybę – ar tai būtų “žalios” emocijos, spontaniškos pozos ar net “netobula” aplinka – giliau rezonuoja su žiūrovais. Jos atspindi gyvenimo fragmentą, nefiltruotą ir nesutvarkytą. Jos tampa įdomios ir žmogiškos, mes lyg pasineriame į tą momentą, jaučiame lyg stebime kitus pro rakto skylutę.  

Kai fotografija užfiksuoja momento esmę, su visais jo netobulumais, ji tampa tikru kasdienio grožio atspindžiu. Tiesiog grožio supratimas šioje situacijoje yra visai kitoks. Plėsdami šią koncepciją galime priimti įvairiausius iššūkius, bandyti dirbti su tiesiogine saule ar šešėliais,  eksperimentuoti su rankiniu fokusavimu, užrakto greičiu ar skirtingais perspektyvos taškais ir taip padidinti kiekvieno kadro unikalumą.  

Čia labai tiks “Wabi-Sabi” filosofija kuri propaguoja grožio paieškas netobulume, paprastume ir gyvenimo laikinume. Manau, ji gali tarnauti kaip įkvėpimas visiems fotografams, siekiantiems užfiksuoti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks “turėtų” būti. Jaunimas integruoja analoginius procesus ar senų muilinių estetiką į savo darbą, nes nori pridėti šilumos ir nostalgijos sluoksnį, sukeliant emocijas, kurios pasigenda klinikinės švaros skaitmeninės fotografijos rezultatas.  

Eksperimentuokite, šis kelias suteiks jums galimybę iš naujo atrasti kūrybos džiaugsmą. Taip, tai yra iššūkiai tiek sau, tiek vyraujančioms fotografijos pasaulio “normoms”, bet tai skatina asmeniškesnį ir išraiškingesnį požiūrį į vaizdų užfiksavimą ir rezultatą. Tad paskutinė mano tezė būtų tokia: nebūkite idealūs, tai baisiai nuobodu!