Šiandien atsiverčiu facebook ir matau knygos reklamą: “Išsamus pozų fotografijoje vadovas”. Ir iškarto prisimenu modelio klausimą, kurio labiausiai bijo fotografai: “Ką man dabar daryti”. Pozų vadovai, tai sena tendencija, kuri man visada kelia nerimą, nes daugeliui fotografija yra vien technika. Man asmeniškai trūksta tokių knygų kaip ” Išsamus fotografijos aktorystės ir režisūros vadovas”. Daugelis fotografų pernelyg daug dėmesio skiria išorinėms ir techninėms fotografo darbo dalims, pavyzdžiui, pozoms, pamirštant ne mažiau svarbų, bet sunkiau suvokiamą modelio vidinės būsenos ir emocijų elementą.
Kodėl taip atsitinka? Fotografija, kaip ir bet kuris vizualusis menas, yra pasakojimas kuris susideda iš formos ir turinio. Žiūrovo santykis su vaizdu dažnai grindžiamas emocija, kurią lemia ne tik kompozicija ar apšvietimas, bet ir modelio išraiška ir vidinė būsena. Tačiau šiai emocinei būsenai užfiksuoti reikia įgūdžių, kurie labiau primena kino ar teatro režisūrą nei tradicinę fotografiją. Tam reikia suprasti žmogaus išraiškos niuansus, mokėti valdyti modelį ir sukelti tikras emocijas, sukurti aplinką, kurioje modelis jaustųsi pakankamai patogiai, kad galėtų atskleisti šias vidines būsenas.
Pasikliauti pozomis, o ne emocine išraiška yra lengviau dėl daugybės priežasčių. Pirma, tai tiesiog paprasčiau kontroliuoti, nes pozas galima reguliuoti iki paskutinio piršto. Kita vertus, emocijos yra kintančios ir nenuspėjamos. Joms reikia psichologinio įžvalgumo ir bendravimo įgūdžių, o tai gali būti ne kiekvieno fotografo stiprioji pusė.
Antra, pramonės standartuose ir mokymuose daug dėmesio skiriama techniniams fotografijos aspektams – apšvietimui, kompozicijai, fotoaparato nustatymams, o gilesni bendravimo ir vadovavimo įgūdžiai dažnai lieka nuošalyje. Dėl to fotografas yra pasirengęs spręsti fizinius klausimus, o apie emocijas net nesusimąsto.
Toks darbo stilius daro didelę įtaką galutiniam produktui. Nuotraukose, kuriose modelis traktuojamas kaip paprastas manekenas, objektas, kurį reikia visaip lankstyti, trūksta gilumo ir rezonanso, kurį sukelia tikra emocinė išraiška. Jos gali būti estetiškos, bet žiūrovui nepalieka ilgalaikio įspūdžio, nepasakoja istorijos ir nesukelia vau efekto.
Režisieriaus vaidmuo kino ir teatro pasaulyje yra labai svarbus dirbant su aktoriais ir pasakojant įtikinamą istoriją, ypač daug dėmesio yra skiriama tam, kad iš aktorių būtų išgauta stipri vaidyba. Jei fotografas imsis panašaus vaidmens ir į modelį žiūrės ne tik kaip į pozų objektą, bet ir kaip į pasakojimo bendraautorį, gautos nuotraukos gali būti kur kas paveikesnės.
Tuomet kodėl fotografas dažnai neįjungia režisieriaus vaidmens, ypač fotografavimo pabaigoje? Taip atsitinka dėl nežinojimo, dėl tradicijų, kurias tokios knygos kultivuoja. Norint įtraukti režisūrą į fotografijos procesą reikia visai kitų žinių ir įgūdžių, drąsos ir jautrumo, reikia tobulinti modelių valdymą, mokytis veiksmingai bendrauti su modeliais ir suprasti emocinės išraiškos galią vizualiniame pasakojime.
Sutelkti dėmesį į pozavimą yra paprasčiau. Mes kuriame darbus, kurie, nors ir techniškai tobuli, stokoja emocinio gilumo ir pasakojimo galios.Bandykite išmokti vaidybos ir režisūros principus, tai leis jums pakilti aukščiau ir kurti vaizdus, kurie ne tik savo forma traukia akį, bet ir įtraukia širdį bei protą savo turiniu.
Tai reikalauja peržiūrėti fotografijos vertę ir mokymąsi, judėti link holistinio vizualinio pasakojimo supratimo, kai modelio asmenybė ir emocijos yra tokios pat svarbios kaip ir techniniai kadro aspektai. Bet patikėkite, to mokytis verta. Galite ir pas mus, dar visą mėnesį vedame gyvus seminarus, programa komentaruose.
Naršykite mūsų platų kursų katalogą
Pradėkite mokymosi kelionę nuo mūsų fotografijos kursų, tobulinkite įgūdžius, sekite tendencijas ir atraskite pamokas, kurios paskatins jūsų kūrybiškumą.