Fotografija – tai meninė kelionė nuo nesąmoningos nekompetencijos iki meistriškumo, kurioje žinios derinamos su asmenine vizija ir gyvenimo apmąstymais.
Daug metų savo rankose turi fotoaparatą ir mokydamas kitus, praleidžiu daug laiko stebėdamas ir matuodamas pasaulį skirtingais kampais. Senai supratau, kad fotografija – tai ne tik akimirkų fiksavimas, bet ir pasakojimas ir pasaulio pažinimas iš unikalios ir asmeninės perspektyvos.
Menas yra amžinas pokalbis, apimantis įvairias kultūras, epochas ir individualias patirtis. Tai menininko ir jo auditorijos dialogas, kuriam tarpininkauja menininko pasirinkta medija. Mano atveju tai yra fotografija – meno forma, kurioje derinamos technologijos ir vizija. Tačiau fotografijos mokymasis toli gražu neapsiriboja vien fotoaparato veikimo principų supratimu; jis apima giliai asmeninę pažintinio ir emocinio augimo kelionę.
Fotografija, kaip ir bet kuri kita meno forma, pereina kelis pažinimo raidos etapus. Kiekvienas etapas suteikia unikalų požiūrį ne tik į fotografijos meną, bet ir į patį gyvenimą. Šioje kelionėje pereiname nuo nekalto nesuvokimo iki instinktyvaus fotografavimo ir kiekvienas etapas žymi svarbų mūsų meninės evoliucijos etapą. Apie tuos etapus ir noriu šiandien pakalbėti.
Nesąmoninga nekompetencija: Aš nežinau, ko nežinau
Bet kurios meninės kelionės pradžioje yra nesąmoningos nekompetencijos etapas. Tai palaimingo nežinojimo etapas, kai fotografijos naujokai nežino, kokia didžiulė visata egzistuoja už jų dabartinių žinių ribų. Tai tarsi stovėti išsiplėtusio miško pakraštyje ir nežinoti apie daugybę takų, vedančių į jo širdį.
Prisimindamas savo kelionės pradžią, negaliu nesišypsoti dėl savo minčių ir suvokimo pačioje pradžioje. Nesuvokdama meno gelmės ir sudėtingumo, fotografija atrodė paprasta užduotis – nukreipti fotoaparatą ir paleisti užraktą. Rembranto paveikslo šviesa buvo tik gražus vaizdas, Edgaro Degas skulptūros – įdomus formų rinkinys. Gilūs pasakojimai, subtilūs emocijų atspalviai ir istorinis šių meno kūrinių kontekstas man buvo nesuprantamas ir tiesą sakant nereikalingas.
Dabar su ta pačia šypsena žvelgiu į palaimingą naujokų, kurie ateina pas mane mokytis fotografijos, veidą, ir man ir smagu jiems rodyti mišką, ir gaila, nes jie nenutuokia kokia kelionė jų laukia. Belieka užduoti klausimą: “quo vadis”?
Sąmoninga nekompetencija: Žinau, ko nežinau
Šis etapas – tai prabudimas. Gilinantis į fotografijos meną, išryškėja mūsų nežinojimo duobė. Pastebime, kad stovime prie neištirto ir didelio meno ir istorijos kraštovaizdžio žiočių. Sąmoningas nežinojimas yra ta vieta, kur daugelis fotografų iš tiesų atranda savo pašaukimą, leidžiasi į meno ir savęs pažinimo kelionę.
Mano asmeninėje kelionėje šis etapas buvo žavus atradimas. Man pasisekė, kad šiame etape turėjau labai stiprius mokytojus, ir aš jį įveikiau nepuldamas į neviltį. Supratau, kad kiekviena nuotrauka pasakoja istoriją. Supratau, kad be kompozicijos, šviesos, šešėlių, turiu mokytis sukelti emocijas ir stebinti žiūrovą. Tai labai įdomus etapas, kuriame daugelis fotografų ieško naujų kelių ir būdų, bando atrasti save fotografijoje.
Sąmoninga kompetencija: Žinau, ką žinau
Sąmoningos kompetencijos etape fotografas tampa savimi, suvokia savo meną ir unikalią viziją. Šis etapas peržengia konkrečios fotografijos srities ribas ir leidžia giliau suprasti ir parodyti pasaulį. Tai menininko ir jo objekto šokis, sąmoningas šviesos, šešėlių, drąsos, aukos ir emocijų žaismas.
Čia susipina meno ir žmogaus suvokimo sferos. Sąmoningos kompetencijos etape atradau savo fotografijos stilių, supratau apie ką noriu pasakoti, kas mane motyvuoja ir stumia į priekį.
Nedaug fotografų sugeba pasiekti šią stadiją, bet su tais, kurie joje atsiranda jau nekalbame apie fotografiją. Kalbame apie gyvenimą, vyrus ar moteris, kitas meno formas. Šioje stadijoje jau negali semtis įkvėpimo iš kitų fotografų darbų, tenka jo ieškoti kitur: muzikoje, poezijoje, knygose, stebint pasaulio įvykius ar žmogaus prigimtį.
Nesąmoninga kompetencija: Aš nežinau, ką žinau
Nesąmoningos kompetencijos etapas fotografijoje yra toks meistriškumo lygis, kai meno kūrimo aktas tampa savęs paties pratęsimu. Tai vieta, kur intuicija svarbesnė už pažinimą, kur fotoaparatas tampa proto ir širdies pratęsimu, instinktyviai ir įdomiai fiksuojančiu pasaulio istoriją.
Tai yra etapas, kai mokymas užleidžia vietą bendram tyrinėjimui. Ribos tarp mokytojo ir mokinio išsitrina, kai įtraukiame žiūrovą į gilias diskusijas apie meną, istoriją, emocijas ir filosofiją. Šiame etape nebe fiksuojame vaizdų, bet kiekvienas tapome unikalią “tikrovės” drobę savo objektyvais.
Drįstu teigti, kad šie fotografijos raidos etapai yra daugiau nei tik mokymasis naudotis fotoaparatu. Jie susiję su savęs, savo požiūrio į pasaulį ir jo vaizdavimo būdo supratimu. Kaip menininkai, kaip istorikai, kaip emocingi pasakotojai, mes nuolat turime tobulėti siekdami fotografijos pažinimo ir galbūt pripažinimo. O savęs pažinimo kelionė tiek pat įdomi, kiek ir labai sunki, nes jos eigoje tenka pripažinti kad nesame idealūs, o tai nelabai malonu švelniai tariant.
Naršykite mūsų platų kursų katalogą
Pradėkite mokymosi kelionę nuo mūsų fotografijos kursų, tobulinkite įgūdžius, sekite tendencijas ir atraskite pamokas, kurios paskatins jūsų kūrybiškumą.