Nuotrauka ar anekdotas: (pra)laimėta kova už dėmesį

Visados klausiu savo mokinių, kokia kita meno sritis yra artimiausia fotografijai. Niekas neatspėja, kad tai anekdotas ir tuoj papasakosiu, kodėl taip galvoju. Tiek fotografija, tiek anekdotai siekia greitai patraukti mūsų dėmesį. Gyvename amžiuje, kai informacija nuolat kovoja dėl kiekvieno žvilgsnio – nuo knygų iki filmų, nuo socialinės žiniasklaidos iki reklaminių stendų. Šioje kakofonijoje fotografija ir anekdotas išsiskiria savo betarpiškumu. 

Kitaip nei knygos, kurias skaityti užtrunka valandų valandas, ar filmai, kuriems pažiūrėti reikia poros valandų, pokštai ir nuotraukos gali perteikti visą istoriją ar emociją vos per sekundės dalį ar trumpą pasakojimą. Tai puikiai atitinka mūsų šiuolaikinio pasaulio tempą. Štai kodėl “Tik Tok” arba “Reels” tampa tokie populiarūs. 

Nuotrauka, kaip ir geras anekdotas, gali užfiksuoti ne tik sceną, bet ir emociją, idėją ar net visą istoriją. Tiek anekdotai, tiek nuotraukos pašalina viską, kas nereikalinga ir sutelkia dėmesį į esmę. Iš esmės gerai padaryta nuotrauka ir humoristinis anekdotas turi bendrus pagrindinius principus. 

Pirmiausia abu jie pagrįsti naujumu. Kuo unikalesnė akimirka ar istorija, tuo labiau ji išsiskiria. Žmones iš prigimties traukia tai, kas nauja ir netikėta. Esame smalsios būtybės. Kai kas nors pasako: “Nepatikėsite, kas man šiandien nutiko…”, mūsų ausys iškart pasisuka jo link. Kova dėl mūsų dėmesio jau laimėta, nes tai žada kažką šviežio, su kuo dar nesame susidūrę.

Antras bendras principas yra pasakojimas, istorija. Abi medijos yra pasakojimo priemonės. Nuotraukoje gali būti užfiksuota akimirka, bet mūsų mintys papildo istoriją, vaizduotėje gimsta vaizdai apie tai, kas buvo prieš ir kas atsitiks po. Panašiai ir anekdotas,nors trumpas, jis sukuria ryškų vaizdą, palikdamas klausytojams daug erdvės sujungti taškus.

Tačiau dramaturgai žino, kad jokia istorija negali būti be vidinio konflikto. Anekdotas visada iškelia problemą ar įtampą. Būtent šis konfliktas prikausto mus prie pasakotojo ir verčia nekantriai laukti atomazgos. Jis verčia mūsų protą mąstyti į priekį, numatyti, net kai esame vedami per istoriją.

Ir galiausiai esame apgauti, su žaviu ir netikėtu pasakojimo posūkiu! Kai jau manome, kad viską supratome, anekdotas apverčia mūsų lūkesčius aukštyn kojomis. Šis apvertimas ir yra kulminacijos esmė. Apgaulė žaidžia su mūsų lūkesčiais ir tiesą sakant mes norime būti apgauti.

Skirtingai nuo filmų ar knygų, fotografijos ir anekdotai yra tokie įtikinami ir betarpiški, nes jie paprasti. Jie suduoda greitą ir stiprų smūgį. Jie reikalauja iš mūsų tik akimirkos, o mainais mums dovanoja emocijų pliūpsnį. 

Kurdami nuotraukas, pagalvokite apie pagrindinius anekdoto principus ir priminkite sau, kad jūsų menas iš esmės toks pat senas, kaip ir pati žmonija, tai padės jūsų darbams išsiskirti ir traukti dėmesį. Šiuolaikiniame pasaulyje gebėjimas išlaikyti dėmesį tampa neįkainojama vertybe. 

Anekdotas įtraukia mus savo šviežumu, plėtoja pasakojimą, sukuria įtampą, o paskui meistriškai apgauna mūsų lūkesčius, palikdamas gilų pėdsaką. Tas pats galioja ir nuotraukoms, pabandykite pasakoti, o ne rodyti. Tuomet jūsų žiūrovui tai bus tarsi trumpa kelionė ar akimirkos nuotykis, tačiau jo rezonansas išliks, kaip gero vyno poskonis.