Kodėl NIEKO nedarymas – geriausia, kas gali nutikti jūsų kūrybai!

Stoviu eilėje parduotuvėje ir pagaunu save kišantį ranką į kišenę. Dar nespėjus susivokti, rankose jau laikau išmanųjį telefoną, kurio ekranas nušviečia mano veidą pažįstamu švytėjimu. Tai, kas turėjo būti trumpa laukimo akimirka ir pertrauka, dabar užimta socialinio tinklo naršymu, žinučių tikrinimu ar tiesiog beprasmiškais reelsais. Šis greito pasitenkinimo įprotis, ypač neveiklumo akimirkomis, tampa beveik instinktyvus ir priveda prie dopamino duobės būsenos.

Mokiniai dažnai manęs klausia, iš kur semiuosi tiek daug idėjų ir minčių savo darbams, kaip jas generuoju ir šiandien pabandysiu atskleisti vieną iš paslapčių.

Esame nuolat bombarduojami informacijos, šeimos reikalais, draugais ir darbais, visa tai iš daugelio iš mūsų, ypač menininkų, atėmė gyvybiškai svarbų, bet dažnai nepakankamai vertinamą žmogiškosios patirties komponentą – tingėjimą. Tinginystė dažnai būna smerkiama ir neteisingai suprantama, tačiau pažvelgus giliau paaiškėja, kad ji turi nenuginčijamą vertę mūsų gyvenime ir meninėje veikloje.

Psichologiniu požiūriu tinginystė – tai tarsi leidimas protui laisvai klaidžioti be jokių apribojimų. Toks proto poilsis yra būtinas pažinimo procesams, pavyzdžiui, apmąstymams, vaizduotei ir svajonėms. Neuromoksliniais tyrimais įrodyta, kad, kai tingėjimo metu mūsų smegenys visai ne tinginiauja ir nėra neaktyvios. Priešingai, jos dirba užkulisiuose, jungia taškus, kuria naujas idėjas ir apdoroja patirtį.

Tinginystė menininkams yra ne tik atokvėpis, bet ir įrankis. Ramios “nieko neveikimo” akimirkos pagimdė didžiausius meninius nušvitimus. Kai proto nebombarduoja išoriniai dirgikliai, jis gali pasinerti į abstrakciją, tyrinėti neliestas teritorijas ir kurti be ribų. Paklauskite savęs, kiek kartų geriausios idėjos kilo sėdint tualete, prausiantis duše ar pusiau miegant?

Imkime garsaus ispanų dailininko Salvadoro Dali pavyzdį. Jis dažnai “snausdavo su raktu” – tai technika, kai laikydamas rankoje raktą ramiai snaudė. Tą akimirką, kai užmigdavo, raktas nukrisdavo ir pažadindavo jį neleisdamas pilnai užmigti. Tuo metu Dali atgamindavo vaizdus, kuriuos jo vaizduotė piešė ramybės būsenoje.

Menininkams šios akimirkos yra aukso vertės. Tuomet ateina įkvėpimas, atsiranda ryšiai ir pasąmonė mezga sudėtingą idėjų tinklą. Pikaso yra pasakęs: “Be didelės vienatvės neįmanoma rimtai dirbti.”

Skaitmeniniame amžiuje nuolatinės žinutės ir nesibaigiantis turinio vartojimas suteikia mažai vietos protiniam poilsiui. Prie to prisideda ir baimė prarasti “svarbią” informaciją (FOMO) ir neduokdie paliksime telefoną namuose. Šis nuolatinis poreikis kažką veikti riboja spontanišką įkvėpimą, slopina kūrybiškumą ir originalumą.

Pasistenkite sąmoningai susigrąžinti tinginystę, atidėti į šalį telefonus, išjungti žinutes ir leisti sau tiesiog būti. Ir nesvarbu, ar tai būtų pasivaikščiojimas, sėdėjimas prie lango ir žiūrėjimas į tolį, ar gulėjimas ant žolės ir stebėjimas, kaip plaukia debesys. Pripažinti tinginystės vertę reiškia aktyviai ją susigrąžinti, nustatyti ribas savo prietaisams, išskirti zoną ir laiką be technologijų ir leisti sau nieko neveikti.

Menininkams ir kūrėjams tai reiškia, kad planuoti “tinginiavimo” laikotarpius reikia taip pat atsakingai, kaip ir darbo valandas. Būtent šiais laikotarpiais į galvą ateis vertingiausios idėjos. Šiuolaikinės technologijos suteikia daug privalumų, tačiau būtina suvokti, ką dėl jų praradome. Tinginystė toli gražu nėra yda, ji yra būtina žmogaus psichikai ir kūrybinei veiklai.