Ar korporacijos parduoda mums tai, ko mums reikia? 

Savo fotografinės kelionės pradžioje tikėjau paprasta lygtimi: geresnė įranga reiškia geresnes nuotraukas. Mano namo palėpėje liko daug foto įrangos. Kai teta išsiskyrė su savo vyru, visa jo fotografijos technika liko gulėti nenaudojama ir aišku, kai ką pasisavinau. Bet keli FED aparatai (kurie buvo praktiškai Leica kopijos) man buvo nė motais, man reikėjo Zenito, keičiamų objektyvų. Juk geresnė įranga = geresnis rezultatas. 

Metams bėgant, dėl šio įsitikinimo daug investavau, tačiau ilgainiui mano nuotraukos rodė ką kita. Nepaisant brangios įrangos, mano nuotraukos nebuvo žymiai geresnės. Pastebėjau, kad susiduriu su tais pačiais iššūkiais: suprasti šviesą, pasakoti istoriją, valdyti modelį, jo emocijas ar užfiksuoti akimirkos esmę. Bet aparatų gamintojai sakė, kad turiu viską, ko man reikia… Parduodami savo techniką, jie parduoda ir geresnes nuotraukas. Ar visgi ne? 

Šiandieninėje rinkoje klesti vartotojiškumas. Apsiginklavusios dideliais reklamos biudžetais, įmonės kuria labai įtikinamas reklamas. Žinutė aiški: pirkti naujausią jų produktą tolygu sėkmei. Tai yra puikiai sureguliuotas, psichologija pagrįstas mechanizmas, užgožiantis tikrąją fotografijos esmę. Kuo labiau jos gali įtikinti mus, vartotojus, kad laimė, sėkmė ar geresnis gyvenimas yra dar vienas pirkinys, tuo daugiau pelno jos gauna. 

Šis pasakojimas yra paprastas, patogus ir, svarbiausia – pelningas. Kita vertus, investicijos į kampanijas, skatinančias įgūdžių ugdymą ir asmeninį augimą, tiesiogiai nepapildo jų kišenių. Neatsimenu, kad didelės korporacijos propaguotų švietimo, praktikos ar atkaklumo vertę. 

Laikui bėgant man susiformavo tam tikra „misija” ar netgi vidinis pasipriešinimas. Apmaudu matyti, kaip žmonės žvalgosi į naujausius fotoaparatų modelius, manydami, kad šie prietaisai akimirksniu pakylės jų darbą. Tokie klaidingi įsitikinimai ir paskatino mane mokyti. Mano misija tapo mokyti ne tik kaip naudoti techniką, kompoziciją, šviesą, bet ir diegti meno filosofiją, supažindinti fotografus su psichologija, režisūra, darbu su modeliais, istorijų kūrimu. Pasakoti, kad nuolatinis mokymasis ir asmeninis augimas yra svarbiau už paprastą bet nemažai kainuojantį naujo aparato ar profesionalaus objektyvo įsigijimą. 

Mano asmeninė kelionė nuo požiūrio, orientuoto į įrangą, prie požiūrio, orientuoto į mokymąsi, yra kertinis mano mokymo filosofijos akmuo. Iš fotografo, besivaikančio įrangos, tapau mokytoju, akcentuojančiu meistriškumą ir unikalumą, todėl noriu ir kitus nukreipti nuo vartotojiškumo spąstų. 

Pats dabar fotografuoju su pigiausiu pilno kadro Nikon Z5 aparatu ir esu labai laimingas. Pradedantiems fotografams ir net patyrusiems profesionalams siūlau atsakyti į klausimą: kur randate savo amato sielą? Ar turimoje įrangoje, ar žiniose ir įgūdžiuose, kuriais naudojatės? Kviečiu jus prisijungti prie šios meistriškumo kelionės, kurios tikslas – ne tik naudotis įranga, bet ir gilintis į tikrosios fotografijos esmę. 

Labai lengva pasiduoti puikiai gamintojų reklamai, kuri atsižvelgia į jūsų psichologiją ir šturmuoja silpniausią jos vietą. Lengva apgauti save ir tikėti, kad nauja įranga, tai raktas į sėkmę. Žymiai sunkiau yra dirbti su savimi, versti save mokytis, tobulėti, eksperimentuoti, mesti sau iššūkį ir ieškoti tikrosios savo amato esmės. Bet pabandyti verta! 

Tai visai kitokio lygio malonumas, nei brangiausio Canon ar Nikon turėjimas. Daiktai greitai tampa įprasti, o meno procesas sugeba džiuginti mus nuolat!