Ar menas gimsta iš laisvės?

Technologijų evoliucija padidino prieinamumą, tačiau mūsų vertinimai priklauso nuo įdėtų pastangų ir sąnaudų – psichologijoje tai vadinama “nuskendusių sąnaudų klaida”.

Besisukant vis spartėjančiam technologijų evoliucijos ratui, mes jį stebime ir dalyvaujame sudėtingame prisitaikymo ir integracijos šokyje. Nuo tos akimirkos, kai pirmasis urvinis žmogus atrado ugnį, mes gyvename naujovių ir abejingumo joms melodramoje.

Prisimenu savo pirmąjį Siemens telefoną. Prieš 30 metų idėja turėti superkompiuterį, didelės raiškos kamerą ir pasaulinio ryšio įrenginį daikte, kuris telpa į kišenę, būtų buvusi laikoma stebuklu. Tačiau štai, tokį ir turime.

Dauguma iš mūsų rytais murma nesuprantamus protestus kai telefono žadintuvas bando mus pažadinti, automatas verda mums kavą o mes naudojame priekinę kamerą kaip veidrodį plaukams pataisyti. Visą tą laikome savaime suprantamu dalyku, nors rankose turime tikrą technologinį stebuklą.

Įdomus paradoksas, ar ne? Technologijos auga eksponentiškai, tačiau mūsų pagarba joms auga tokiu pat greičiu, kaip sraigė bandanti pereiti dviračių taką. Šiandien mes turime technologijas, dėl kurių ankstesnės kartos būtų buvusios kaltinamos raganavimu, o mes su jomis elgiamės taip pat pagarbiai, kaip su kečupo skonio čipsais.

Pažvelkime į fotoaparatą, kuris kadaise buvo paslaptinga dėžutė, su kuria dirbdavo tik profesionalai. Dabar tai dar vienas čipsų maišelis. Puikiai prisimenu, kai fotografavimas buvo įvykis! Kai reikėjo nusipirkti juostelę, atsargiai ją įstatyti, patikrinti apšvietimą su eksponometru ir sureguliuoti fokusą. O paskui visą tai reikėjo išryškinti, atspausdinti, sumokėti nemažai pinigų.

Dabar nuotraukas gauname taip pat lengvai, kaip žiovaujame. Per mėnesį padarome daugiau nuotraukų nei XX a. fotografas per visą savo gyvenimą, tačiau mes patys ir mūsų žiūrovai žiūrime į jas su tokiu pat entuziazmu, kokį rodo mano katės, susidūrusios su burokėlių salotomis.

Buvau IT žmogus, savo laiku turėjau kompiuterinių žaidimų klubą, pats domėjausi žaidimais. Yra vienas labai geras tyrimas. Pradėkime nuo žaidimų entuziastų, kurie daugiau valandų tobulina savo avataro kostiumą ir šukuoseną nei savo paties garderobą.

Keistas dalykas nutinka, kai jie išleidžia savo sunkiai uždirbtus pinigus kokiam nors “AAA” žaidimui. Jie išspaudžia iš žaidimo kiekvieną lašą, norėdami gauti viską už ką sumokėjo. Net jei žaidimas pasirodys neįdomus, jie atkakliai bandys pateisinti savo išlaidas.

Tačiau kas nutinka, kai žaidėjai tą patį žaidimą gauna nemokamai? Jie, žinoma, pasidomės, gal net investuos porą savo valandų, bet paskui žaidimas pradeda kaupti virtualias dulkes. Dažniausiai jis lieka neužbaigtas ir numestas į šalį kaip kojinė, kuri neteko poros. Jie nejaučia poreikio viską iš jo išpešti, nes nieko nemokėjo. Mokslininkai paskaičiavo, kad mokant už žaidimą praleidžiame jame 2-3 kart daugiau laiko.

Dabar pažvelkime į fotografijos pasaulį. Šiandien kiekvienas, turintis išmanųjį telefoną, tampa fotografu. Apsiginklavome fotoaparatais, kurie turi daugiau megapikselių nei jų savininkai proto . Galime be stovo fotografuoti naktį, po ranka turime įrankį, leidžiantį pasakoti nuostabias istorijas, tačiau ką pasakojame? Apdorotos FaceApp asmenukės, maisto nuotraukos restoranuose ir nesuskaičiuojama daugybė augintinių fotografijų.

Kai kiekvienas kadras buvo įkainotas konkrečia pinigų suma, fotografai kruopščiai komponuodavo kiekvieną nuotrauką, apgalvodavo istoriją, šviesą ir spalvas. Dabar užtenka nukreipti, nufotografuoti, uždėti filtrą ir… eiti toliau. Šis procesas nieko nekainuoja, jis tapo pigus ne pinigine prasme, o investicijų ir pastangų prasme.

Kas bendra šiuose pavyzdžiuose? Mes turime prigimtinį polinkį vertinti tai, už ką sumokėjome. Būtent todėl daug kas grįžta prie juostos arba perka muzikos albumą vinilo pavidalu. Jie moka realius pinigus už tai, ką mes turime praktiškai už dyką ir sugeba žymiai labiau džiaugtis tiek procesu, tiek rezultatu.

Menas gimsta iš apribojimų, o kas blogiausia, laisvė nesuteikia jam jokios motyvacijos. Mums reikia ištuštėjusios piniginės, realių apribojimų ar sunkaus darbo, kad iš tiesų pradėtume vertintini tai, ką turime.

Šie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad mūsų vertinimas priklauso nuo įdomios išlaidų, pastangų ir malonumo lygties. Šis reiškinys neapsiriboja tik šiomis sritimis; jis liudija platesnę tiesą apie žmogaus elgesį. Psichologai tai vadina “pastangų pateisinimu” arba “nuskendusių sąnaudų klaida”.

Žaidėjai, net ir patys aistringiausi, gavę žaidimą nemokamai, jaučiasi tarsi neprivalo jo užbaigti. “Žaidimo pabaiga” atrodo ne tokia svarbi, siužetas – ne toks įtikinamas, o veikėjai – ne tokie žavūs. Bet jie uoliai įveikia kiekvieną lygį, brangina kiekvieną pasiekimą ir liūdi dėl pralaimėjimo, jei sumokėjo 80 EUR.

Aukso amžiaus fotografai turėjo stengtis, kad kiekvienas kadras būtų svarbus; juk kiekvienas paspaudimas – turėjo konkretų piniginį atitikmenį. Šiandienos fotografai turi nesibaigiančius juostos ritinėlius ir daro tuziną to paties kavos puodelio nuotraukų, tikėdamiesi, kad bent viena iš jų bus verta “Instagram”.

Kantrybės meną, mokėjimą pasakoti istorija ir jaudulį pagauti tobulą akimirką, kurie kadaise ir buvo fotografijos esmė, dabar pakeitė beprasmiškas spragtelėjimų srautas. Ironiška, kad totalus prieinamumas nedaro meną lengvesniu, atvirkščiai turime papildomai kovoti ir su savo prigimtimi.

Kartais išeinu į fotosesija su kortele, kurioje turiu laisvos vietos vos 50 kadrų, tai turi nerealų drausminantį efektą ir verčia mąstyti, o ne vien spausti mygtuką. Pabandykite ir jus mesti sau iššūkį ir permąstyti šią paradigmą.

Pasinerkite į nemokamą žaidimą taip, tarsi ką tik būtume už jį iškeitę savo inkstą. Žvelkite į kiekvieną nuotrauką taip, tarsi darote ją su vienkartine kamera. Juk tikrąją patirties vertę sudaro ne galimybė padaryti nuotrauką, o malonumas ir pasitenkinimas, kurį patiriame kai padarome puikų kadrą kuriuo džiaugiames tiek mes, tiek mūsų žiūrovai. Geri kadrai gimsta sunkiai, reikia pastoviai mąstyti, bet tuzinas nemokamų juostelių tam trukdo, per daug mus atpalaiduoja.